Apie rūką

Kėliau su saule. Pasidaręs kavos, dar užmiegotu veidu iš lėto apėjau savo „valdas“ – kas rytą vis strateguoju, kur pasodint naujų augalų – ir pasukau vartų link. Į užribį – į šerkšne ir žiemos miege dar nuščiuvusias pievas.

Priekyje straksi Bobo. Judėti – tai džiaugtis. Šią jo pamoką stengiuos prisiminti kiekvieną kartą, kai mintys paralyžiuoja kūną.

Judėti – gyventi.

Gyventi, tai vaikščioti lėtai, matyti plačiai, kvėpuoti giliai, mylėti stipriai ir miegoti ramiai. Į save kvėpti ne tik pavasario žiedus, bet ir lapkričio mirtį. Matyti ne tik pro rūšinės kavos rožinius akinius, bet ir suvokti, kaip ir kur šie gimė. Gyventi net ir žinant jų kainą.

Artėjant 40-mečiui jaučiu, kad vis svarbesnis darosi laikas. Kiek dar rytų galėsiu mėgautis pro tirštą pavasario rūką besiskverbiančiais motinos saulės spinduliais? Kiek dar vasarų liko?

Artėjant 40-mečiui vis labiau suprantu, kad didelę tų keturiasdešimties metų dalį praleidau kitokiam rūke, nematydamas šio. Karo, politikos, ekonomikos rūkuose ir iš to išeinančio pykčio.

Pykčio, kuris ne tik neišvengiamas, bet ir pagrįstas.

Pykčio, nes laiką – brangiausią dalyką, kurio negali nupirkti jokie šio pasaulio turtai – iš manęs, iš mūsų, nuolatos vagia.

Jį vagia patalpų šeimininkai, kurių tingų gyvenimo būdą turi išlaikyti jaunos šeimos, kas mėnesį jiems atiduodamos duoklę.

Jį vagia milijardieriai.

Jį vagia karo krankliai.

Jį vagia valdžią ir viešąją erdvę – ir svetur, ir namuose – uzurpavę klinikiniai narcizai ir sociopatai.

Jį vagia kiekviena reklama mums aiškinanti, kad įsigiję tą prekę staiga tapsime laimingesni.

Jį vagia rūšinės kavos puodelis ar bokalas už pitaką, nes laikas, deja – pinigai, o lengva ranka išmesti pinigai – lengva ranka išmestas gabalėlis gyvenimo.

Vis tik pyktis yra gerai tik tuomet, kai jis pereina į veiksmą. Kitaip jis prarija tave.

Veikti – judėti. Judėti – gyventi.

Judėti kryptingai, judėti varomam, bet neparaližiuojamam pykčio.

Judėti siekiant sustabdyti šias vagystes – gyventi ne tik sau ir ne tik dėl savęs.

Judėti kartu.

Kartu judėti, kad gyventi galėtume visi.

Magiškų pavasario rytų skaičius ribotas. Sklaidykim politikos ir karų rūkus, nes jie – tie keli narcizai sociopatai – trukdo mums gyventi.

* Nuotraukos iš šio rytinio pasivaikčiojimo po mano kaimo apylinkes.